Pagrįskime mumyse gyvenančią viltį.

Pagrįskime mumyse gyvenančią viltį
Išskirtinis mūsų gyvenamųjų laikų iššūkis – vienas iš svarbiausių – skleisti Kristaus naujieną tiems, kurie mano, kad Jo asmenybė yra neaktuali. Profesoriaus Lluiso Clavellio straipsnis

2011/02/01

Per visą savo išskirtinio popiežiavimo laikotarpį Jonas Paulius II visus krikščionis ragino skelbti krikščionybę tose šalyse ir toje aplinkoje, kurios po ilgo sekuliarizacijos proceso jau nebepažįsta Kristaus. Daugelis vargiai yra girdėję apie Jėzų, tačiau drauge ir jaučiasi nepatenkinti visuomenėje labiausiai paplitusia žemiška pasiūla; kiti yra ką nors girdėję ar skaitę apie Jo Asmenį, tačiau iš tiesų Jį pažįsta paviršutiniškai ar susidarę iškreiptą Jo paveikslą. Išskirtinis mūsų gyvenamųjų laikų iššūkis – vienas iš svarbiausių – skleisti Kristaus naujieną tiems, kurie mano, kad Jo asmenybė yra neaktuali.
www.opusdei.lt/art.php

Šią misiją visa širdimi prisiėmė Benediktas XVI: savo homilijose, kalbose, raštuose jis pasakoja, kaip ieško būdų mus supažindinti su tikruoju Kristumi, kad užmegztume su Juo draugystę. Į šį raginimą atsiliepia daugelis, tiek tikintieji, tiek netikintieji: vis įdėmiau klausomasi Popiežiaus žodžių ir vis daugiau žmonių jo klausytis plūsta į Šv. Petro aikštę. Nuolatinės eilės melstis prie Jono Pauliaus II kapo taip pat byloja, kad žmonės palankiai priima naujosios evangelizacijos šaukimą ir kad žmogaus širdžiai reikia Dievo.

Palengvinti susitikimą su Jėzumi Kristumi

Per Sekmines ant Marijos ir apaštalų ugnies liežuvių pavidalu nusileido Tiesos Dvasia. Apaštalai prabilo žodžiais, kuriuos tūkstančiai Jeruzalėje susirinkusių piligrimų išgirdo savo krašto kalba. Šiandien, kaip ir tuomet, Guodėjas mus įkvepia kiekvienoje aplinkoje ir kiekvienam žmogui parinkti vis kitokius argumentus ir kalbą. Kultūrinė, politinė ir žiniasklaidos priemonių padėtis reikalauja ieškoti įtikinamų priežasčių skirtingomis visuomeninėmis sąlygomis, kurti patrauklias idėjas ir siūlyti išeitis iš sunkumų. Reikia rimtai, pagarbiai ir maloniai pateikti svarius ir suprantamus paaiškinimus, kaip patariama Pirmajame Šv. Petro laiške: „Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasiruošę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiajam apie jumyse gyvenančią viltį. Bet tai darykite švelniai ir atsargiai“[1].

Šiais laikais, kaip ir Bažnyčiai žengiant pirmuosius žingsnius, tik geriau pažinę mielą Jėzaus Kristaus veidą ir užmezgę su Juo artimesnę draugystę mes pajėgsime nustebinti savo amžininkus viltinga ir džiugia žinia: kad Viešpats vienintelis gali su kaupu pripildyti skausmingą minties tuštumą, kuri taip dažnai kelia sielvartą.

„Tik geriau pažinę mielą Jėzaus Kristaus veidą ir užmezgę su Juo artimesnę draugystę mes pajėgsime nustebinti savo amžininkus viltinga ir džiugia žinia.“
Benediktas XVI pabrėžia, kaip svarbu lavinti protą ir koks svarbus buvo vos užsimezgusios krikščionybės ryšys su filosofine helenizmo tradicija. Pirmoji jo enciklika Deus caritas est atspindi norą pačiame krikščionybės branduolyje, dieviškoje meilėje, sutaikyti protą ir tikėjimą: „Tikėjimas savo prigimtimi yra susitikimas su gyvuoju Dievu – susitikimas, atveriantis mums už proto srities naujus horizontus. Tačiau kartu jis yra ir patį protą apvalanti jėga. Laikydamasis Dievo perspektyvos, jis išlaisvina protą iš apakimo ir todėl padeda jam geriau būti pačiu savimi. Tikėjimas leidžia protui geriau atlikti savo užduotį ir geriau įžiūrėti tai, kas jam pačiam būdinga“[2].

Tikėjimas iškyla kaip proto draugas, kaip transcendentalus apšvietimas, kaip ryškesnė šviesa, įsiskverbianti į mūsų žmogiškąjį protą; tačiau Benediktas XVI sykiu pabrėžia ir proto vaidmenį kaip pamatinę pačios religijos instanciją. Protas, atviras transcendencijai, tiesos ieškojimui, krikščioniškuoju požiūriu yra dialogo su kitokiais įsitikinimais pamatas; maža to, jis yra garantas, neleidžiantis religijai išsigimti į prietaringumą. Tad galima sakyti, kad protas toks svarbus teologo užduoties branduoliui ir krikščioniškai teologinei egzistencijai, kad, Popiežiaus žodžiais, „neklausyti proto tolygu priešintis Dievo prigimčiai“[3].

Krikščioniškoji pranašystė, skelbianti, kad pradžioje buvo Logos [4], išplečia proto ribas: jis neapsiriboja faktais, o ieškodamas tiesos prisiliečia prie žmogaus egzistencijos pamatų ir gali apvalyti tikėjimo išpažinimą. [5] „Tikėjimas ir protas – tai lyg du sparnai, kuriais žmogaus dvasia pakyla į tiesos kontempliavimą“[6].

Praplėsti proto horizontą – universitetinė užduotis

Nagrinėdamas proto ir tikėjimo santykį, krikščionis turi atsižvelgti į mokslo šakų įvairovę. Šiuo metu mokslo šakų sistema labai specializuota; be to, pastarajame šimtmetyje ji tapo žymiu mokslo tobulėjimo postūmiu. Tačiau gali būti, kad ne vienu atveju mokslininkui, paskatintam savo darbo, kyla klausimų, į kuriuos jis niekaip negalės atsakyti remdamasis vien tik savo pažinimu. Šis trūkumas rodo, koks reikalingas skirtingų mokslo šakų specialistų bendradarbiavimas, kad suvieniję …